Žmogus be savybių. II tomas

„Bet
juk ir aš turiu sugebėti ką nors mylėti, ir štai Siamo sesuo, kuri nėra nei aš,
nei ji ir lygiai tiek pat esanti aš, kiek ir ji pati, tai, matyt, vienintelis
taškas, kur viskas sueina krūvon.“

Bene
intelektualiausio XX a. romano II tome tęsiama Ulricho – žmogaus be savybių
–  filosofinė savęs pažinimo kelionė.
Gavęs žinią, kad mirė tėvas, jis vyksta į laidotuves gimtajame mieste Austrijos
provincijoje. Ten sutinka seserį Agatą – dvidešimt septynerių metų merginą,
ištekėjusią už nemylimo vyro. Kadangi brolis ir sesuo vaikystėje augo atskirai,
jie nežino, ko tikėtis iš neišvengiamo susitikimo, tačiau pasimatę pajunta
sunkiai paaiškinamą trauką. Ulrichui neįprasta, kad neįžvelgia nieko, kas jį
erzintų sesers išvaizdoje ir charakteryje, o Agata, įkvėpta brolio idėjų,
pasiryžta keisti gyvenimą iš esmės – išsiskirti. Ji persikelia gyventi pas
Ulrichą, taip sujaukdama jo viengungio buitį. Be to, siekia pakenkti savo vyrui
suklastodama tėvo testamentą ir rizikuoja užsitraukti brolio nemalonę...

Pirmojo pasaulinio
karo išvakarėse jie svarsto, kaip atrasti vienovę su savimi, kas yra blogas ir
geras žmogus, kelia aktualią XX a. pr. problemą – ar moterys turi teisę būti
savarankiškos?

Robertas
Musilis (1880–1942) – austrų rašytojas, kurio
reikšmingiausią kūrinį „Žmogus be savybių“ literatūros kritikai prilygina J.
Joyce'o  ir M. Prousto prozai. Praėjus septyneriems
metams po Musilio mirties „London Times“ pavadino jį žymiausiu XX a. vokiškai
rašiusiu romanistu ir drauge nežinomiausiu šio amžiaus rašytoju. 1933 m.
autoriaus knygos buvo uždraustos Vokietijoje, o 1938 m. ir Austrijoje. Jo
monumentalus, nors ir nebaigtas romanas „Žmogus be savybių“ pelnė jam didžio
vokiečių stilisto ir moralisto vardą.